Kai introvertai turi elgtis kaip ekstravertai

Dauguma mano mokymų dalyvių žino, kad esu introvertė. Kartą net esu sulaukusi komentaro - kaip tu gali daryti tai, ką darai, jei esi introvertiška? Tokie klausimai žmonėms kyla tada, kai jie nesupranta skirtumo tarp introvertų ir ekstravertų.

Taigi prieš neriant gilyn trumpai: ekstravertai yra žmonės, kurie energijos pasikrauna būdami su kitais žmonėmis arba stimulų pilnoje aplinkoje. Tai nereiškia, kad jie labiau mėgsta žmones ar yra daugiau bendraujantys. Introvertai jėgas atgauna ir pailsi vienumoje ir ramybėje, tačiau puikiai dirba darbus, kurie yra labai glaudžiai susiję su žmonėmis ir bendravimu.

Šią teoriją yra išanalizavęs ne vienas mokslininkas ir tarkime Dr. Marti Olsen Laney savo knygoje “The Introvert Advantage” yra kalbėjusi apie tai, kad introvertai ir ekstravertai skirtingai reaguoja į dopaminą - turi jam ne vienodą jautrumą. Kaip tai atrodo - ekstravertai yra mažiau jautrūs dopaminui ir pakelia didelius jo kiekius, kas reiškia - siekia daugiau stimulų, kad jaustųsi laimingi. O introvertai į dopaminą reaguoja daug jautriau ir per didelis jo kiekis jiems kelia stresą. Jie gerai jaučiasi kai kūne neuroląstelės išskiria kitą cheminę medžiagą, beveik niekada apie ją nekalbame - acetilcholiną. Jis taip pat mus verčia jaustis gerai, tačiau yra toks lengvas, kad ekstravertai jo net nepajaučia, o introvertams jis suteikia ramios laimės pojūtį.

Keletas tyrimų taip pat parodė, kad introvertų smegenys turi tankesnę pilkąją smegenų medžiagą priefrontalinėje smegenų žievėje (kaktinėje skiltyje), kuri atsakinga už abstraktų mąstymą ir sprendimų priėmimą. Dr. Laney knygoje kalbėjo, kad introvertai taip pat apdoroja stimulus skirtingai nei ekstravertai. Kai ekstraverto smegenis pasiekia stimulas iš išorinio pasaulio, tarkime kažkas kalba, groja muzika, keičiasi vaizdai, smegenyse ši informacija keliauja trumpesnį kelią ir praeina per “greito atsako” zonas smegenyse, atsakingas už sensorinius dalykus - skonį, regėjimą, prisilietimus ir garsą.

Tuo tarpu introverto smegenyse toks pat stimulas praeina ilgesnį kelią ir apkeliauja smegenų dalis atsakingas už savirefleksiją, empatiją, emocijų suvokimą, smegenų dalis, kurios pastebi klaidas, planuoja kalbėjimą ir aktyvuoja vidinį dialogą, per tas dalis, kurios renka, planuoja idėjas ar veiksmus bei išsaugo informaciją ilgalaikėje atmintyje.

Labai plačiai ir moksliškai paaiškinau, o trumpai - introvertai linkę ilgiau mąstyti ir dalykus apsvarstyti lėčiau negu ekstravertai, nes taip veikia jų smegenys.

Tačiau introvertai visgi atsiduria - savu ar ne savu noru, situacijose, kuriose būna daug stimulų, kur jie turi reaguoti ir atsakinėti greitai, be laiko pagalvoti. Taigi ar galime nukirsti tą ilgą introvertų smegenų veikimo kelią ir sakyti - dabar tiek daug negalvok ir neapdorok tos informacijos?

Dar studijų metais aptikau labai mažą, vienos JAV studentės atliktą tyrimą, kurį pati replikavau vienai paskaitai. Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti kas vyksta su introvertu, kai jam tenka elgtis kaip ekstravertui. Ir buvo išskirti 4 etapai:

1. Pasiruošimas. Kai introvertas žino, kad teks atsidurti tokioje situacijoje, kai teks elgtis ekstravertiškai, jis ruošiasi. Psichologiškai, emociškai nusiteikinėja, bando apsvarstyti galimus scenarijus, klausimus atsakymus, nes tuo metu neturės tos galimybės. Kai kurie introvertai tai apibūdina kaip jausmą prieš egzaminus. O dar kitiems tai sukelia fizinius simptomus - pilvo, galvos skausmus. Aišku ne visi introvertai ruošiasi taip, kitiems užtenka tam tikrą laiką pabūti su savimi, savo galvoje, pakvėpuoti ir jie jau gali “eiti į sceną”.

2. Ekstravertinimas. Etapas, kai introvertas turi elgtis ekstravertiškai - atsakyti čia ir dabar, būti stimulų pilnoje aplinkoje.

3. Poilsis. Po tokių situacijų introvertai skuba ilsėtis. Vienumoje. Išeina vieni pietų, kavos, pasivaikščioti, užsidėję ausines daro labai paprastus, daug mąstymo nereikalaujančius darbus, jokiu būdu neina toliau bendrauti, ne į emailus atrašinėti, nes tai tokie patys stimulai. Kai kurie sakys, kad tada ir automobilyje važiuoja tyloje.

4. Ir galiausiai paskutinis etapas. Kai atlikinėjau tyrimą pati, kai atlikus interviu išsiskyriau su kalbintu introvertu, po kelių valandų gavau iš jo žinutę - nekenčiu tavęs, kad privertei mane tai daryti…. :D Taip, paskutinis etapas yra Analizė. Nes apdirbti įvykusius stimulus smegenims vis tiek reikia.

Tada kai kurie ekstravertai man sako, kad jie irgi analizuoja įvykius. Tačiau jiems nereikia pasiruošimo ir nereikia poilsio. Jie tiesiog yra jautresnio, empatiškesnio tipo.

Taigi, šiandien, praėjus kuriam laikui po konferencijos, analizavau ką pasakiau, ką pasakė kiti, gal nereikėjo taip daryti, ar to sakyti, gal reikėjo kitaip sureaguoti. Mėgstu savo darbą, mėgstu kalbėti ir dirbti su žmonėmis, todėl tokios pavėluotos analizės gali būti pagalba siekiant pagerinti ką darau. Ir aišku kai žinau, kaip jas valdyti, kad jos netaptų savęs plakimu. :)

Jei esate introvertas kaip aš - tikiuosi ši informacija paguos ir parodys, kad viskas su jumis gerai. Turite nuostabias smegenis ir tie analizės periodai gali trumpėti kai atsiranda patirtis, kai priprantame būti stimulų pilnoje aplinkoje ir svarbiausia - žinome kaip po to pailsėti ir leisti sau atgauti jėgas. Ramumoje. Su savimi.