Kaip padėti vienas kitam šiuo laikotarpiu?

Jau tuoj bus savaitė kaip gyvename su nerimu dėl situacijos Ukrainoje. Bendraujant su aplinkiniais girdžiu skirtingų nuomonių apie tai, kaip reikėtų su tuo nerimu tvarkytis. O apie tai jau daug rašė ir įvairūs puslapiai, bei psichologai.

Tačiau bendraudama su kitais žmonėmis, pastebiu keletą dalykų:

Pirmiausia: mes kritikuojame vienas kito jausmus. “Kaip neadekvačiai tu reaguoji! Kam reikia taip stresuoti?”, arba “Kaip tu gali apie tai negalvoti ir nuo to atsiriboti? Taigi tokia tragedija vyksta!”

Antra: mes kritikuojame vienas kito vertybes ir kartais net galimybes. “Turime būtinai visi prisidėti prie paramos Ukrainos žmonėms daiktais”, o gal “Kaip tai negali ateiti į organizuojamą renginį?”

Trečia: mes apskritai skirtingai elgiamės šioje krizinėje situacijoje. Vieni iš baimės iki šiol yra sustingę, verkia, nenustoja žiūrėti naujienų ir bijo net iš namų išeiti. Jie jaučiasi neturintys galimybės kažką kontroliuoti, jaučiasi bejėgiai ir mato blogiausius scenarijus. Kiti su ta baime kovoja imdamiesi iniciatyvos - organizuoja akcijas, jose dalyvauja, savanoriauja, eina į renginius, aktyviai įsitraukia. Taip jausdami, jog iš dalies kontroliuoja situaciją ir gali įtakoti jos baigtį. Treti sako, jog supranta kas vyksta, bijo, nuoširdžiai užjaučia nukentėjusius ir prisideda prie vienos ar kitos akcijos, tačiau riboja informacijos srautą ir tęsia savo gyvenimą. Ketvirti iš viso sako, kad nieko čia nevyksta, ko visi panikuoja ir apskritai ignoruoja bet kokią informaciją. Jie su baime tvarkosi vengdami. Ir galiausiai yra tie, kuriems tai, kas vyksta, yra geros naujienos.. Kur esate Jūs? O gal kažkur tarpe vieno ar kito?

Kaip galime vienas kitam, tiems, kurie yra šalia, padėti ir išlikti supratingi, tolerantiški ir palaikantys?

Supraskime, kad mes kiekvienas skirtingai reaguojame į krizines situacijas. Turime skirtingą atsparumo lygį ir kitaip tvarkomės su stresu. Nuo ko priklauso mūsų atsparumas? Jį sudaro visa puokštė sudedamųjų dalių: kaip augome šeimoje, kokius draugus turėjome, kaip tvarkėmės su sunkumais mokykloje, kaip dažnai susidūrėme su sudėtingomis situacijomis ir kaip jas sprendėme, kokias traumas patyrėme vaikystėje ir vėliau, net kiek smarkiai mums reikia kontroliuoti dalykus. Atsparumas priklauso ir nuo to, ką mums su genais perdavė mama ir tėtis. Ir net nuo to, kelintas vaikas šeimoje esame. Todėl kai vertiname kito žmogaus jausmus situacijos Ukrainoje atžvilgiu, jie stiprūs ar ne, mes vertiname jį kaip asmenybę. Mes visi skirtingi ir mes nežinome visos informacijos apie vienas kitą, nežinome su kuo kas iš tiesų gyvena, kokias galimybes turi. Pabūkime to žmogaus batuose, gal tada ir situaciją pamatysime jo akimis. Todėl kai kiti dalinasi savo jausmais, baimėmis - supraskime, išklausykime. Neskubėkime dalintis patarimais, nes gal žmogus nori tik išsikalbėti. Bet paklauskime ar galime kuo padėti.

Elvis Presley yra pasakęs tobulą frazę apie vertybes: vertybės kaip pirštų antspaudai - pas visus jie skirtingi ir paliekame juos ant visko, prie ko prisiliečiame. Todėl kito žmogaus vertybių mes nepakeisime. Ar galime jomis stebėtis - į sveikatą. Bet kadangi mūsų patirtys ir gyvenimai skirtingi, vertybės taip pat. Gal tas žmogus, kuris nenuvežė daiktų Ukrainos žmonėms, iš tiesų nupirko maisto iš Ukrainos atvežamiems gyvūnams, nes jis vertybiškai visada prisidėdavo prie gyvūnų gerovės iniciatyvų. Gal tas, kuris neina į vieną ar kitą renginį iš tiesų slaugo sergantį artimą. Todėl dar kartą - neskubėkime teisti, o būkime geri ir supratingi vienas kito atžvilgiu. Iš tiesų matykime vienas kitą. Jei pastebime, kad kažkam tikrai sunku - pasiūlykime savo pagalbą, duokime paskaityti straipsnių su patarimais kaip išlikti ramiems, nukreipkite į pagalbos linijas, ar pasiūlykite kreiptis į specialistą.

Padėkime Ukrainai. Taip pat padėkime ir sau. Stiprybės visiems!